Užsisakyk Kalėdų naujienlaiškį

KALĖDOS… Ištarkite šį žodį garsiai ir stebėkite, kaip pasikeičia pašnekovo veidas, kaip rimtą išraišką pakeičia šypsena, kaip nurimsta balso tonas, atsipalaiduoja kūnas ir sušyla atmosfera aplinkui. Tai stebuklingas žodis. Retas žodis turi tokią galią. Vos išgirdus „Kalėdos“, mintyse pradedame fantazuoti apie nepakartojamus dalykus, o tuo metu tarsi atsiduriame krištoliniame sniego burbule, kuriame ramu, gera ir šilta.

KALĖDOS… Kiek daug visko telpa viename žodyje! Panašiai kaip Kalėdų senelio maiše

Kalėdos – tai gaivus ir su niekuo nesupainiojamas mandarinų kvapas, pasklidęs visuose namuose ir įsigėręs giliai į rankų pirštų odą.

Tai eglutė, kuri vienintelį kartą metuose iš vienspalvės tampa marga, nuo galvos iki kojų išpuošta blizgančiais žaisliukais, šiaudinėmis formelėmis ar kaspinėliais. Jeigu eglutė būtų paauglė mergaitė, ko gero ji tik pavartytų akis ir pasakytų: „Na, jau ne, su šiais aprėdais manęs prašau nefotografuoti“.

Kalėdos – tai karštligiškas naujų receptų ieškojimas internete, kolegų klausinėjimas darbe, močiutės užrašų analizė ir senų receptų prikėlimas naujam gyvenimui, siekiant nustebinti visus artimuosius dar nepatirtu skoniu. Ir visai nesvarbu, kad, ką valgyti ir kaip tai paruošti, tenka galvoti kelias dienas ar net savaites, o visos šios gardžios kulinarinės gėrybės skrandžius užpildo vos per keliolika minučių. Iš anksto tai žinodami, kitąmet vis tiek darome tą patį. Nes juk tai ir yra Kalėdos!

Kalėdos – tai imbierinių sausainių gamyba kartu su šeima, jaukiai įsikūrus šiltoje virtuvėje, kai tuo tarpu už lango vis labiau bjūra oras, bet tuo metu niekam tai nerūpi. Ir tie sausainiai visai neturi būti idealūs kaip fabrike – kiekvienas nutrupėjęs kampas, apdegusi apačia ar kreivai užlietas glajus turi savo istoriją, iš kurios smagu pasijuokti valgant jau iškeptus ir dailiai ant stalo nugulusius sausainius.

Kažkam Kalėdos – tai proga pabendrauti su žmonėmis, kuriuos retai matome, ir pakviesti juos puodeliui šiltos kakavos. Sako, negerai, jei žmones prisimeni tik per Kalėdas, bet kas nutiktų tuomet, jei ši šventė išvis neegzistuotų? Taip ir nebesusitiktume su seniai matytais grupiokais jaukiai išpuoštoje kavinėje. Nepabendrautume su kolegomis neformalioje aplinkoje ir nesužinotume, kad Jonas iš pardavimų skyriaus dievina operetes. Pamirštume klasiokų vardus ir praleistume progą aptarti bendrus interesus ir atgaivinti draugystes. Taip ir nesužinotume, kad Lina iš antro suolo, kaip ir jūs, ieško rytinio bėgiojimo draugo. Su kaimynais kartu nebepuoštume kiemo eglutės ir nepaaiškėtų, kad jaunai šeimai iš penkto aukšto reikalinga pagalba. O juk jūs ką tik atidėjote visą maišą nereikalingų vaikiškų drabužėlių ir nežinote, kur juos dėti. Tad gal ir neblogai visus prisiminti per Kalėdas. Kartais gero pokalbio pradžiai reikia progos, o Kalėdos – pati geriausia iš visų.

O dar Kalėdos – tai laiško rašymas Kalėdų seneliui, atviručių gamyba nuosavomis rankomis, Kalėdinės dainos, skambančios prekybos centruose, girliandos, puošiančios miesto gatves… Kalėdos yra viskas, kas mums suteikia prasmę, priverčia trumpam sustoti, nusišypsoti, pastebėti aplinkui esančius žmones ir bent trumpam tapti geresniais.